Po žygio pajūriu supratau, kad labiausiai trūksta pasiruošimo einant smėliu, išsakius šią mintį Sauliui, jam kilo nuostabi idėja: “o davai varom į trail bėgimus kitais metais? Ten bus visokių paviršių..” Tai varom. Bet čia pasireiškė mano savybė, kad visko reikia čia ir dabar ir nusprendėm sudalyvauti viename paskutinių Laukinio trail etapų šiais metais.
Taigi, spalio 14 diena, sekmadienis, važiuojam į Birštoną, dar pakeliui sustojam degalinėje pasipildyti energijos atsargų

Artėjant prie kelionės tikslo, vietos puikiai pažįstamos iš žygių Nemuno kilpom. Atvažiuojam, pasistatom mašiną, pasiimam numeriukus ir startinius paketus. Darosi baisoka, pirmas kartas, neįsivaizduoju, kas laukia. Paprašau Sauliaus, kad nufotografuotų. Matosi, kad tiesiog spinduliuoju iš laimės 😀

12:30 išlydžiu Saulių (jis bėgo 16 km) ir laukiu savo 7 km starto 13 val. Dėl visa ko įsikeliu trasos maršrutą, nes pasiklysti nesinori, o teko girdėti, kad tai padaryti nėra sunku. Po truputį keliauju į starto vietą. Trumpas instruktažas, į ką atkreipti dėmesį bėgant, trasos apžvalga ir startas. Pradžia visa nesudėtinga – miško keliai ir takeliai. Bėgu, dairausi, grožiuosi rudenišku mišku. Poroje vietų nugriuvę medžiai. Vienus perlipu, po kitais pralendu, nieko sudėtingo.

Pribėgu maitinėlę – redbull, vanduo, apelsinai, bananai. Užtenka tik vandens. Liko ~3 km. Savanoriai pakomentuoja, kad iki čia buvo labai nuobodi trasa ir visas linksmumas laukia priekyje. Hm, įdomu. Bėgu toliau. Bėgasi smagiai ir greitai. Irrrr… Skardis link Nemuno. Sustoju, bandau suprasti, kaip nulipti. Statu, prisilaikyti nėra už ko. Lipu, kojos slysta, faaaaina! Praleidžiu kelis bėgikus, kuriems tokia trasa ne naujiena ir jau turi techniką, kaip ją įveikti. Yes, pasiekiu skardžio apačią, bėgu toliau. Purvas, bala. Šiek tiek sušlampu. Nepatinka. Toliau dar vienas purvo ir vandens mišinio paviršius.. Ok, lengvai atsispirsiu ir peršoksiu. Opa! Ir viena koja iki pusės blauzdos purve, kita irgi :)) Išsikapstau. Tokiau dar smagiau! Už keliasdešimt metrų tenka lipti atgal į skardį. Statu, kabinuosi už išlindusių šaknų (kitam kartui būtinai imsiu bulviakaso pirštines, būtų labai pravertę), kabarojuosi aukštyn. Pamatau didesnę šaknį, čiumpu, bet čia ne šaka, čia tik pagalys, akimirką pagalvoju, kad dabar jau riedėsiu nuo pusės kalno žemyn, bet pavyksta kita ranka rasti už ko staigiai užsikabinti. Užsiropčiu į viršų, einu. Už manęs dar keletas bėgikų irgi stangiasi atgauti kvapą.

Toliau trasa veda siauru miško takeliu, didžiausias iššūkis išvengti medžio šakų. Dar vienas nusileidimas nuo skardžio, šįkart mažiau status, arba pripratau 🙂 Liko apie 0.5 km iki finišo. Ištrypta iš šlapia pieva.

Bandau dar bėgti, slysteliu, vos neįgriūnu į Nemuną. Įvertinu tai, kad mano batai per slidūs tokiem paviršiam, nusprendžiu šiek tiek paeiti, nes pasiekti finišą plaukiant mintis nevilioja. Likus porai šimtų metrų iki finišo prasideda patogesnis bėgimui takelis, parbėgu. Finišas, medalis. Atsisėdu ir sėdžiu. Čia mane randa Saulius. Gaunu arbatos, sausainių. Toks nerealus jausmas. Šypsena gerokai platesnė negu prieš startą! Jau laukiu kitų metu sezono, būtinai dalyvausiu, nes įspūdžiai nepalyginami geresni negu po įprastinių bėgimų mieste.

Girdėtos frazės:
“Bėk bėk, nieko, įprasi išsimurzint”
“Kas čia dabar? Rankytes gi plaut reikia!”
“Kam tiek mokamo brangūs SPA, jei čia nemokamos purvo vonios”